Bendravimo, saviraiškos reikšmė žmogaus gyvenime yra didžiulė. Žmogus bendrauja ne tik žodžiais, kūno judesiais, bet ir menu. Muzika virtuoziškai geba iškelti daugybę vidinių išgyvenimų bei emocijų. Tai garsų kalba, turinti savo taisykles, raštą ir prasmes. Bet ar ji gali būti transformuota ir perkelta į vaizduojamąjį meną? Atsakymą skaitytojai kviečiami sužinoti jau birželio 27 d. – liepos 4 dienomis, naujausioje menininkės Neringos Žukauskaitės grafikos parodoje „Impromtu“.
Pasak N. Žukauskaitės, kūriniai sukurti 2018-2021 m., tarsi keturiais atskirais etapais, tačiau juos visus sieja muzika. Muzikinis garsas virsta šiandieninio pasaulio refleksijų simboliu, pasikartojančiu kaip ir mūsų kasdienybės judesiai.
„Paroda – tai mano impromtu. Ją įkvėpė net trys konkretūs albumai. Buvau pakviesta juos apipavidalinti savo piešiniais, sukurti dizainą. Tačiau viskas prasidėjo intuityviai ir atsitiktinai. Gyvenu apsupta muzikos. Mano vyras, muzikantas Liudas Mockūnas labai daug laiko repetavo kompozitoriaus Osvaldo Balakausko kūrinį „Prologas“. Nejučiomis, per daug negalvodama kas iš to išeis, ėmiau kūrinio partitūros natas raižyti linoleumo klišėje. Tai tapo tarsi kibirkštis, įžiebusi tolimesnę kūrybą, sukūriau visą ciklą, nebesivadovaudama konkrečia muzika“, – pasakojo menininkė.
Atsitiktinai į N. Žukauskaitę kreipėsi styginių kvarteto „Chordos“ vadovas Robertas Bliškevičius ir pasiūlė grafikos kūriniais apipavidalinti jų albumą, sukurtą pagal O. Balakausko muziką. Vėliau sekė panašus užsakymas kvarteto ir kompozitorės Onutės Narbutaitės muzikos albumui. Trečiasis projektas įvyko su Liudo Mockūno klasikinės muzikos kompaktine plokštele „Polylogues“. Taip trys albumai tapo sujungti Neringos Žukauskaitės grafikos kūriniais ir įkvėpė autorę „AP galerijoje“ pristatyti muzikinę parodą „Impromtu“.
Neringa Žukauskaitė (1975) – šiuolaikinės grafikos menininkė, pasižyminti eksperimentine raiška, subtiliais spalviniais ir faktūriniais elementais. Jos išoriškai santūrūs, lyriški darbai sukurti pasitelkiant technologinių dėlionių principą. Monotipija, linoraižinys, ksilografija, kartais net piešinys – visos šios technikos atskiromis detalėmis gula į vieną kūrinio kompoziciją. Tokie kūriniai yra vienetiniai, o iš jų sklindantis lengvumo pojūtis – tėra iliuzija, po kuria slepiasi sudėtingos meninės bei technologinės paieškos. Autorės kūryba meniniame lauke dalyvauja nuo 1996 m., su jos kūriniais susipažinusi ir užsienio publika Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Airijoje, Gruzijoje, Norvegijoje, Austrijoje, Japonijoje, Šveicarijoje bei kitose šalyse.
_